Dirbančiųjų eilės prie maisto banko bei „Carito“ organizacijos durų, vis dažnėjantys profsąjungų mitingai ir masinės Lietuvos dirbančiųjų „finansinių svajonių“ išsipildymo paieškos užsienyje tik dar kartą primena apie Lietuvoje įsišaknijusią darbuotojų skurdo problemą. Darbuotojai kaltina darbdavius, darbdaviai valdininkus, tačiau vis dar neaišku, kas pasėjo dirbančiųjų skurdo sėklas Lietuvoje ir ar šiai problemai lemta ir toliau bujoti?

Neseniai žiniasklaidoje nuaidėję naujų minimalių algų palyginimai šiurpina. Pasirodo, šis valstybės nustatytas atlyginimas Europos Sąjungoje svyruoja nuo 424 iki 6 tūkst. eurų. Skaudu, tačiau mūsų šalis atsidūrė minimalių algų sąrašo gale. Lietuva yra 25 iš 27 ES valstybių. Sunerimti skatina ir Lietuvos SoDra, kurios duomenimis Lietuvoje net 60 proc. dirbančiųjų negauna vidutinio atlyginimo, o kas ketvirtas neuždirba minimalios 839 litų algos. Šias skurdžias minimalias algas samdomųjų darbuotojų profesinės sąjungos SAMPRO pirmininkė Irina Judina apibūdina kaip „darbuotojų išnaudojimo įteisinimą vyriausybės politikos pagrindu“. Ar tai reiškia, jog Lietuvos darbuotojai yra „prekė“, kurios kaina rinkoje krenta? Kodėl mūsų šalies darbuotojai taip menkai vertinami? Ar tampame pigia darbo jėga?

Laima ir Diana – dvi iš  keliasdešimt tūkstančių minimalias pajamas gaunančių dirbančiųjų Lietuvoje, balansuojančių ties skurdo riba, gyvenančių klausimu „kaip išgyventi?“ ir atkakliu Sizifo darbu kovojančių dėl išlikimo.

Kaunietė Laima – kasininkė. Skurstanti moteris, per mėnesį gaunanti 900 Lt darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) teigė nepajėgianti patenkinti net pagrindinių savo šeimos poreikių. „Kai pluši net savaitgaliais, tačiau vis tiek nepakanka pinigų susimokėti už komunalines paslaugas, o žiūrint į maisto produktų kainas parduotuvėse raibuliuoja akys, apima depresija, pradedi nekęsti žmonių, kuriems sekasi, kurie moka suktis ir daugiau uždirba“, – atvirauja moteris.

Minimalią algą gauna ir klaipėdietė Diana, dirbanti privačioje gamybos įmonėje. Valdžios abejingumu ir darbdavių savivale nusivylusi moteris teigia gyvenanti nuolatinio nesvarumo būsenoje. „Kartais atrodo, jog mūsų šalyje geriau gyvena bedarbiai, kurių mėnesinės pašalpos nedaug atsilieka nuo darbe sunkiai „ariančių“ darbininkų. Darbdavių savivalės, tokios kaip 3- 4 mėnesius neišmokami atlyginimai, ar prievolės be papildomo užmokesčio dirbti viršvalandžius tampa nebepakeliami“, – skundžiasi Diana.

Nors abi šias moteris sieja nepasitenkinimas skurdu ir sunkiomis darbo sąlygomis, „užsimerkti“ ir nesiimti konkrečių veiksmų jas skatina baimė prarasti darbą. Kaip bebūtų skaudu, šios dvi „amerikietiškos svajonės“ puoselėtojos ne vienintelės skęstančios nepasitenkinimo liūne. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo Eurofound apklausos rezultatai parodė, jog Lietuvoje tik 23% apklaustųjų mano, jog už darbą jiems moka gerai. Šiais duomenimis, nepatenkintų gaunamomis pajamomis darbuotojų sąrašo „uodegoje“ Lietuva esanti tarp Vengrijos 16,9%, Turkijos 21,9% ir Portugalijos 23,6%. Visa tai rodo, jog nepasitenkinimo pandemija tarp skurstančių dirbančiųjų sklinda globaliniu mastu. Tad kyla klausimas, kas gi kaltas dėl tokio masto darbuotojų nepasitenkinimo savo atlyginimu?

Vienas lauke ne karys
Eurofound mokslinių tyrimų ES šalyse vadovas Tadas Leončikas teigia, jog Lietuvoje darbo santykiai nėra gerai subalansuoti ir skurdas bei žemi darbo užmokesčiai yra viena iš pasekmių. „Minimalios algos yra pasekmė to, kad darbo santykiams skiriamas menkas dėmesys, apie darbuotojų skurdą menkai diskutuojama visuomenėje.“ Pasak T. Leončiko, vis dar naiviai tikima, kad geras darbo sąlygas gali susikurti kiekvienas atskirai, individualiai ir esant tokiai veiksnių sanklodai nenuostabu, kad darbo našumas Lietuvoje yra menkas.

Nėra algos – nėra ir motyvacijos
Kai darbuotojas dirba tik tam, kad greičiau pasibaigtų darbo diena, o mėnesio pabaigoje būtų sumokamas atlyginimas kyla klausimas, kurgi dingo darbuotojų motyvacija dirbti? Eurofound apklausos duomenimis, Lietuvoje tik 42,1% dirbančiųjų sutinka, kad darbovietė jį motyvuoja siekti geriausių darbo rezultatų. Kai darbuotojas nemato jokių perspektyvų, jo algos lapelyje jau šimtą metų puikuojasi kukli suma, natūralu, jog dingsta ne tik darbo motyvacija, bet ir pats darbas tampa kasdienine, slegiančia rutina. Akivaizdu, jog nemotyvuotas darbuotojas nei pats gauna gerą atlyginimą, nei yra finansiškai naudingas darbdaviams. Tad kyla klausimas, kada gi pagaliau dirbantieji nustos šūkauti darbdaviams „kaip moki, taip dirbu“, o darbdaviai atsiliepti – „Kaip dirbi, taip moku“. Nejaugi  nematyti prošvaisčių?

Įmonės moka tiek, kiek gali mokėti
Kauno stiklo fabriko direktorius Evaldas Sauliūnas, paklaustas, kodėl įmonėse darbuotojams mokami tokie maži atlyginimai, teigė, jog darbo užmokestis yra dviejų žmonių susitarimo reikalas, jeigu netinka siūlomos sąlygos gali pasirinkti kitą, tinkamesnę darbo vietą. Stiklo fabriko direktoriaus teigimu įmonės moka tiek, kiek gali, o atlyginimai yra viena iš kaštų sudedamųjų dalių.

Tačiau faktas, jog 2010 metų antrojo ketvirčio pabaigoje Lietuvoje buvo tik 6,1 tūkst. laisvų darbo vietų samdomiesiems darbuotojams, rodo, laisvos darbo vietos nesimėto kaip lapai rudenį. Neturintiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams belieka dvi išeitys: prisitaikyti prie siūlomų darbo sąlygų arba savo noru papildyti SoDros bedarbių gretas.

Ar išbrisime?
Nors profesinių sąjungų gretos didėja, tačiau nemaža dalis skurstančių darbuotojų vis dar tyli arba savo nepasitenkinimą stambiųjų verslininkų bei Seimo narių sprendimais išreiškia piktais komentarais internete, dažnai taip ir nepasiekiančiais adresato. Dirbančiųjų situacijos Lietuvoje gerinimui profsąjungos SAMPRO pirmininkė nurodo tik vieną priemonę: „Mažiau kalbų, daugiau darbų. Liūdna bus ateitis, jei žmonės nesusivoks, kad niekas savaime nepasidaro. Juk jau dabar už deklaruojamą minimalią algą dažnai dirbama daugiau nei nustatyta ir realiai valandinė alga sumažėja. Būtų baisu, jei pasikartotų ir padažnėtų „Lelijos“ sindromas, kai žmonėms nemokamas net minimalios algos atlygis“. Tokią dirbančiųjų ateities perspektyvą piešia I. Judina. Pasak jos, skurstančiųjų darbuotojų gretas galima mažinti dviem būdais: daryti į taką politikų priimamiems sprendimams, kad jie būtų palankūs dirbantiems, ir paveikti darbdavių politiką darbo apmokėjimo srityje. Pašnekovė įsitikinusi, jog abiem atvejais valdančiųjų sprendimus reikia paveikti per savo profesines sąjungas

Eurodesk Lietuva, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (EAPN Lietuva) informacija